Per tris mėnesius minus 17 kg!
Laikėsi programos: Asmeninė lieknėjimo programa
Gydytoja: Žana Antonova

Nuo mažumės gyvenome kaime su tėvais. Gyvenome vidutiniškai. Nors maisto netrūko, tačiau niekas nekreipė dėmesio, ar tai sveikas maistas, subalansuotas. Ką turėjome, tą ir valgėme. Pagrinde buvo mėsa ir bulvės, sriubos. Nors gyvenome kaime, tačiau daržovės nebuvo pagrindinis mūsų patiekalas, ypač žiemą. Tada net nebuvo minties, kad daržoves reikia pirkti parduotuvėje.

Dar lankydama mokyklą buvau pripratus nevalgyti pusryčių, į mokyklą reikėjo eiti apie 2 km pėstute. Taupydama pinigėlius dažnai nevalgydavau ir pietų. Taigi, išeidavo taip, kad pavalgydavau tik grįžusi namo po pamokų. Negalėčiau pasakyti, kad būčiau buvusi perdžiūvusi. Vakarais atsigriebdavau už visą dieną. Kitaip tariant, jau nuo vaikystės formavosi neteisingas požiūris į mitybą. Studijų metu teko priaugti keletą kilogramų, nes vėl gi valgiau nežiūrėdama, ar tai sveikas maistas, ar ne. Studijų metais kartais net nerūpėjo ar valgai, o jei valgai, tai ką. Juk visi žino posakį, kad studentas valgo viską, kas juda, o jei nejuda-pasijudina:) Per keletą metų buvo svorio kritimų ir augimų, kuriuos įtakojo įvairios priežastys. Tačiau paskutinis svorio augimas buvo po antrojo nėštumo, o tiksliau nustojus pačiai maitinti. Tada kilogramai patys ėmė lipti aukštyn. Kartais atrodydavo, kad iš oro. Vaikams augant nejučia suvalgydavau savo porciją ir dar tai, kas lieka nuo vaikų - kaip čia išmesi? Darėsi nepakenčiama, kai svarstyklių rodyklė vis kilo ir kilo aukštyn. Ir sportas, kartais 5 kartus per savaitę, nepadėdavo. Jaučiausi beviltiškai. Norėjosi verkti, nes atrodžiau ir jaučiausi, kaip stora boba. Man buvo baisu.

Buvau sveika, jokių problemų su sveikata neturėjau. Specialių dietų nesilaikiau niekada, nors žinojau, kad jų yra įvairių įvairiausių. Aš jomis tiesiog netikėjau, žinojau, kad jei ir laikysiuos kokią savaitę ar dvi, tai vistiek po jų reiks sugrižti į normalų gyvenimą, o kaip jau parodė praeitis „normalus gyvenimas" mane storino. Reiškia, ne išeitis buvo laikytis nežinia kokių dietų (be to ju tiek daug, kad net nežinočiau, kurios pirma laikytis). Atrodo, buvau perskaičius visus sveikos mitybos principus, tačiau teorija, deja, liko tik mano galvoje, o praktikos lėkštėje taip ir neatlikau.

Kartą susitikau su sena pažįstama, kurią senokai buvau mačiusi. Ir pastebėjau, kad moteris tiesiog žydi ir spinduliuoja, išgražėjusi. Kalbant sužinojau, kaip jai pasisekė tiek sulieknėti, kur lankėsi ir pan. (Ačiū jai už atvirumą). Mane sudomino. Sunku buvo patikėti, kad žmogus valgydamas normalų maistą, numetė per trumpą laiką virš 10 kg. Mane ta mintis kamavo ko ne pusmetį, vis svarsčiau, kad reiktų ir man nuvykti, nes mačiau, kad aš sau padėti negaliu. Po Šv. Velykų pirmą dieną užlipau ant svarstyklių ir pravirkau pamačiusi skaičius. Panašiu svoriu važiavau gimdyti dvynių. Supykau ant savęs ir nutariau veikti pagaliau! Tą dieną nutariau nebeiti sportuoti, susiradau Dietologijos kliniką internete, perskaičiau viską jų puslapyje ir pasitarusi su vyru, užsiregistravau. Jau prieš vykdama pas gydytoją aš ėmiau laikytis plano, kad valgyti per dieną 5 kartus. Buvo nelengva, bet man iki vizito pavyko numesti 4 kg. Jau vien tai buvo pasiekimas.

Dietologė Ž. Antonova pirmojo vizito metu „ištardė" kaip, kas ir kada, bei koks mėgstamiausias maistas ir kas ne. Davė daug naudingų patarimų, labai nudžiugau, kai išgirdau, kad valgome gerą maistą, tik kiekis per didelis ir kad mano priešas yra užkandžiavimas. Nekantriai laukiau savo individualaus plano. Žinoma, laukiau su baime, koks jis bus. Pirmąją savaitę valgiau labai neskaniai, nes tiesiog nemokėjau to maisto skaniai pagaminti. Tai pervirdavau, tai vandens troškiny per daug, tai dar kas. Pačioje pradžioje porcijos atrode milžiniškos, net norėjau pasikslinti ar niekas nesumaišyta. Kilo jaudulys - kada pradėti gaminti, kad spėčiau iki to laiko, kiek čia reikia visko dėti, kad nepamažinti ir nepadidnti porcijų. Svarstyklės tapo mano draugėmis. Pradžioje bijojau išvykti kur, kad spėčiau sugrįžti ir laiku pasiruošti, bei pavalgyti. Bijojau, kad dėl kokio vieno karto nesugadinčiau visko. Laikiausi visų nurodymų griežtai - svėriau gramą į gramą. Tik užlipus ant svarstyklių pamačiau, kad rezultatas yra ir tai suteikė dar didesnio entuziazmo laikytis plano. Per tiek laiko atrodė, kad vyksta kažkoks stebuklas, kad aš galiu, ir kad tikrai man sekasi, kad man pavyks.

Per visą svorio metimo laikotarpį pas dietologę vykau 3 kartus. Maždaug kas 6-7 savaites. Su gydytoja aptardavome, kaip man sekasi, kaip jaučiuosi, ar nesu alkana, ar nesirgau jokiomis ligomis. Tačiau nusiskundimų neturėjau jokių, jaučiausi puikiai, pakylėta. Tik sunku buvo eiti sportuoti, nes, atrodo, atsitūpiu, o pakilti nėra jėgų. Radau išeitį - eidavau pasivaikščioti, stengiausi daugiau judėti pėsčiomis. Antro vizito metu aš paprašiau dar vieno plano, nes buvau pasiilgusi ir kitu produktų. Per tą laiką aš supratau, ką mėgstu iš tiesų, atradau savo mėgstamiausius patiekalus. Taip pat vasarai norėjosi kažko lengvesnio, gaivesnio. Gavus antrą planą buvo lengviau, nes dabar dar paįvairėjo mano mitybos racionas. Kad jūs būtumėt matę, kaip aš nudžiugau, kad buvo įrašyti saldainiai prie užkandžių. Negalėjau tuo patikėti. Valgai saldainius ir lieknėji!

Nuvykusi pirmą kartą į kliniką svėriau 82,5 kg (ūgis 164 cm). Nuvykus antrai konsultacijai, po beveik 8 sav. Aš buvau numetusi virš 10 kg ir svėriau 71,8 kg. Neįtikėtina. Buvau 9 danguje, jaučiausi lengva ir graži. Apie pasidavimą nebuvo net minties. Trečias apsilankymas buvo maždaug po 6 savaičių, liepos 31 d. Ir tada svarstyklės parodė 65,3 kg. Per 3 mėnesius numečiau virš 17 kg. Mano tikslas buvo pasiektas. Dabar sveriu 62,9 kg., kai tik priaugu kilogramą ar du, vėl imu save į rankas. Neketinu nei numesti daugiau, nei priaugti. Dabar aš jaučiuosi gerai.

Negalėčiau pasakyti, kad buvo sunku. Buvo gal daugiau įvairių nepagristų baimių, apie kurias minėjau aukščiau. Sunkiau buvo kai kur nors išvykdavome su šeima, nes reikėjo iš anksto apgalvoti, ką pagaminti ir įsidėti į kelionę. Planas visada yra padėtas po ranka, vis dar skaičiuoju ir pažiūriu į jį, tik labiau kaip į vadovą. Žinoma, dabar nebijau ir „nuklysti" kartais, tačiau pastebėjau, kad per daug suvalgius aš jaučiuosi blogai. Atsirado suvokimas, kad viso maisto nesuvalgysi, kad ir koks jis skanus bebūtų.

Amžinai populiariųjų dietų nesilaikysi. Tai yra laiko ir pinigų švaistymas bei savo organizmo alinimas. Manau, savęs apgauti neįmanoma, dėl to geriau iškart kreiptis pagalbos į specialistus.

Tiems, kurie turi antsvorio problemų ir niekaip negali susitvarkyti su savimi, aš palinkėčiau rasti savyje jėgų, ryžto, tvirto apsiprendimo ir užsispyrimo, kad kartą ir visiems laikams atsikratytų savo baimių ir kreiptųsi pagalbos į medikus. Nustoti save kankinti iš vidaus ir įrodyti ne tik sau, bet ir kitiems, kad Tu gali.

Nėra geresnio jausmo, kai gali nusipirkti ir suknelę, ir kelnes, ir palaidinę, bei pasipuošti tais rūbais, kokiais nori, o ne ieškoti kokia palaidine ar suknele užmaskuoti atsikišusį pilvą:)

Norėčiau padėkoti gydytojai dietologei Žanai Antonovai už palaikymą, sudarytą planą, už daug patarimų ir už šiltą, žmogišką bendravimą. Ačiū Jums, kad išmokėte mane vėl valgyti:)